pain makes people change.♥

Sveiki visi, senai matyti ir girdėti. Pastarasis įrašas buvo laaabai ilgas. Sorry tiems, kurie skaito dienoraštį dažnai ir vis nesulaukė šio įrašo - sirgau, plaučių uždegimas. Nors atsirado ir tokių, kurie geriau už daktarus žino.:D
Rytoj diena, kurios laukiau šitiek ilgai, savaitėm laukiau naujo telefono, pasveikinimų ir viso kito, kas būna per GERĄ gimtadienį.. buvau net vakarėlį suorganizavus. bet nieko neišeis, PER TĄ SU*ISTĄ LIGĄ! žiauriai pikdo, žiaauriai. ir taip kiekvienais metais, prieš pat gimtadienį susergu. tai angina, tai dar balažin kas... ir vis nepasimokau iš savo klaidų! nu šakės.. dabar dėl tų nesąmonių kentėt turiu.:)...

aww, pažėkit koks mielas.. kaip aš tokių mažylių pasiilgau. o ne tų, tiksliau to, kuris vaikšto po namus ir nieko gero nedaro, neskaitant pelių gaudymo. a man reikia tokio mažyylio, meeeilės ir triušis draugą turėtų. bet katino tikrai neprašysiu, dar beprote palaikys. o.o žuoo, turėjau kažkada tokį aukselį. savo. ir pati radau, pievoj.. oww, mielas, mažiukas, įsikabino nagiukais į mane ir miauksėėėjo gailiai gailiai.. fak, ašarosiu prisimindama apie Mikę..

ne kartą jau pasakoju jos istoriją kažkam.;D tą kisą radau vakare, pievoj, kaip ir sakiau. gailiai miauksėjo. ieškojau su močiute, nes tėtis pasakė, kad kažkas pievose miauksi, tai ai, velniai nematė, nuėjom paieškot. ieškojom, kažkas miauksė, miauksė, bet neradom. močiutė sakė, kad jau reikia eiti, nes temti pradėjo, bet kažką pajutau prie sako kojų, žiū į apačią - ten pūkuotas kažkoks. paėmiau ant rankų, įsikabino su nagais į mane kaip reikiant, išsigandus buvo, ajajai. vasara buvo, jau einanti į galą. tą vakarą parsinešėm ją namo, kažkaip stebuklingai išprašiau tėvų palikti ją pas mus, kur tokią mažylę dėsi, kuri vos vaikšto, valgyt net nemoka. ir yr gi tokių žmonių beširdžių, kurie tokius mestų. nors senai visi žinom, kad tokių yra ir beeegalė. žuo, katinėlį pavadinom Mike, nes buvo mergaitė. beje, pavadinau aš.:D kaip visada, vierchas.:DD žodžiu, su Mike žaisdavom, ji miegojo pas mane, prižiūrėjau aš ją, damn, kai fainiai buvo kažkada. bet praėjo tie keli mėnesiai greit, ir atėjo spalio penkioliktoji, grįžusi iš draugės gimtadienio neradau jos. vėliau iš tėvų sužinojau,kad ją atidavė, nes kitas katinas pavydėjo, pyko ir blah blah blah. pykau ant tėvų ir senelių, verkiau, žuo blogai buvo. dabar Mikę saugau savo prisiminimuose, jos nuotraukas dar turiu, gražuolė jin buvo. o štai ir ji :

Tai gal jau laikas pasakyti ATE ir laukti kito įrašo? Kitam įraše turbūt vėl nusišnekėsiu apie gyvūnus, banguotąsias papūgėles, nes ir jos turi istoriją. Turiu dar šunį, bet jis tokios įdomios istorijos neturi, bet jei norėsit parodysiu.;* 

ATE MIELIEJI, LAUKIT KITO ĮRAŠO! ;*